Šv. Antanas, abatas, atsiskyrėlis, (~)251-(~)356), Egipto dykumos Tėvas. Šv. Antanas – pirmoji istoriškai patikima asmenybė vienuolijos istorijoje Egipto dykumoje, tapęs ryškiu, iš esmės nauju dykumos gyvenimo pavyzdžiu, pašventinusiu atsiskyrėlišką gyvenimą, tapusiu idealu tiek jo bendraamžiams, tiek vėlesnėms atsiskyrėlių kartoms.

Gimė Egipte, turtingoje ir religingoje koptų (Egipto krikščionių) šeimoje. Būdamas 18 ar 20 metų (tiksliai nežinoma) neteko tėvų, našlaite liko ir jo mažametė sesuo. Nepraėjus nė šešiems mėnesiams nuo tėvų mirties jis pradėjo mąstyti, kaip apašalai, viską palikę, nusekė paskui Kristų. Kartą, įėjęs į bažnyčią, išgirdo kunigo tariamus žodžius: „Jei nori būti tobulas, eik parduok, ką turi, išdalyk vargšams, tai turėsi lobį danguje. Tuomet ateik ir sek paskui mane“ (Mt 19, 21).

Žodžiai padarė stiprią įtaką, tarsi buvo skirti asmeniškai jam. Antanas atsisakė tėvų palikimo, padovanojo žemes stokojantiems, pardavęs turtą pinigus išdalino vargšams, dalį jų palikęs sesers išlaikymui ir, atidavęs seserį dievobaimingų krikščionių moterų globai, paliko namus, pasišventė Dievo tarnystei.

Atsiskyręs nuo visų, gyveno grotoje, pietų Egipto dykumoje, netoli savo gimtųjų namų. Daug melsdavosi ir buvo toks dėmesingas skaitydamas Šv. Raštą, kad išmoko jį atmintinai. Sužinojęs apie kokį atsiskyrėlį, ėjo pas jį, kad išgirstų pamokymų, dėjosi viską į širdį ir iš kiekvieno mokėsi, ugdydamas savyje dorybių visumą.

Gundomas ir puolamas šėtono, patirdamas dideles dvasines ir fizines kančias, jis nesiliovė malda ir pasninku garbinti Dievą. Vėliau, pasiėmęs duonos atsargų šešiems mėnesiams, pasitraukė į Pispiro kalnus ir apsigyveno griuvėsiuose, Nilo pakrantėje, kur praleido 20 savo atsiskyrėliško gyvenimo metų. Rūbus jam atstojo avikailis, po kuriuo dėvėjo šiurkštų chitoną, miegojo ant burlapo pakloto, o dažniausiai ant plikos žemės, valgydavo vieną kartą dienoje, dažnai ir rečiau. Duonos, du kartus metuose, jam atnešdavo draugas. Antanas sakydavo, dvasinės jėgos tada būna stiprios, kai nusilpsta kūniški malonumai.

Gundydamas jį žemiškomis gėrybėmis, šėtonas, siūlydamas aukso, viliodamas sočiu gyvenimu, laukinių žvėrių pavidalu gąsdindamas, dvasiškai ir fiziškai kankindamas, siekė palaužti atsiskyrėlio dvasią, nukreipti nuo pasirinkto gyvenimo kelio. Kartą, naktį, demonai jį taip sumušė, kad, anot paties Šventojo, jokio žmogaus smūgiai negalėtų prilygti tokiam žiaurumui ir suteikti tokio stipraus skausmo. Kitą dieną draugas, atnešęs duonos, rado jį gulintį be gyvybės ženklų ir, parnešęs į gyvenvietę, paliko bažnyčioje. Žmonės ėjo atsisveikinti su mirusiuoju. Apie vidurnaktį Antanas atsipeikėjo ir, pamatęs, kad visi miega, pasikvietė draugą, kuris buvo jam atnešęs duonos, paprašė nunešt jį atgal, į grotą. Likęs vienas, dar nepajėgdamas stovėti ant kojų, meldėsi ir kalbėjo: „Čia aš, Antanas. Nesislapstau ir nebėgu nuo jūsų smūgių. Jeigu suduosite jų ir daugiau, niekas negali atskirti manęs nuo Kristaus meilės“. Stebėjosi piktasis, kad Antanas grįžo, ir naktį sukėlė tokį griaustinį, kad visa vietovė sudrebėjo ir aplinka prisipildė demonais įvairių žvėrių ir roplių pavidalu: liūtų, leopardų, lokių, vilkų, gyvačių, angių, skorpionų... Kiekvienas iš šių vaiduoklių veikė atitinkamai savo išvaizdos ir prigimties. Antanas, jausdamas baisų kūnišką skausmą, dejuodamas, bet išlikdamas blaivaus proto ir pakylėtos dvasios, tarė demonams: „Jeigu turėtumėte daug jėgų, pakaktų ateiti vienam iš jūsų. Bet Viešpats atėmė jūsų jėgą, todėl bandote mane įbauginti gausumu. Jeigu turite ant manęs galią, pulkite, o jei ne, tai ko ir vargstate“.

Viešpats nepamiršo Antano vargų, atėjo į pagalbą. Pakėlęs akis šventasis pamatė prasivėrusį stogą ir nusileidžiantį iš dangaus šviesos spindulį. Skausmai liovėsi, demonai išnyko. Pajutęs palengvėjimą Šventasis sušuko: „Viešpatie, kur Tu buvai? Kodėl iš pat pradžių neatėjai gydyti mano žaizdų?“. Viešpats atsakė: „Aš visą laiką buvau šalia, bet laukiau, norėdamas matyti tavo atkaklią kovą. Atlaikei išbandymus ir nuo šiol visuomet padėsiu ir išgarsinsiu tave visame pasaulyje“. Tai išgirdęs Antanas atsikelia, pradeda melstis ir pasijaučia sustiprėjęs. Tuo metu jam buvo apie 35 metus.

Šventasis mokė nebijoti dvasių ir, joms apsireiškus, drąsiai paklausti: „Kas tu ir kokios esi dvasios?“. Jeigu tai bus šventųjų apsireiškimas, išgąstis praeis ir sieloje pajausite džiaugsmą, ramybę, pakylėjimą ir meilę Dievui. Piktųjų dvasių apsireiškimas atneša sielai neramumą, sumišimą, sielvartą, liūdesį, mirtiną baimę. Nereikia bijoti, tikėjimas Kristumi yra stipriausias ginklas prieš piktąsias dvasias, Jėzus Kristus savo Kryžiumi panaikino jų galią.

Antanas kvietė gyventi taip, tarsi kiekviena gyvenimo diena būtų paskutinė. Sakydavo, jeigu kiekvieną rytą, pabudę iš miego, galvosime, kad galime nesulaukti vakaro, o užmiegant – nesulaukti ryto (nes nežinom nei dienos, nei valandos), tai apsisaugosim nuo nuodėmių.

Po ilgo atsiskyrėliško gyvenimo Antanas, prašomas pasekėjų-atsiskyrėlių, sutiko perduoti jiems savo patirtį ir 305 m. atsirado pirmoji Bažnyčios istorijoje atsiskyrėlių bendruomenė, o Antanas tapo jos vadovu, abatu. Tokius atsiskyrėlius vadinta eremitais, o jų vienuolynus – eremais (graik. „eremos“ – dykynė, vienuma).

Šventasis jautėsi glaudžiai susijęs su Bažnyčios gyvenimu ir, kilus itin žiauriai krikščionių persekiojimų bangai, valdant imperatoriui Maksiminui, 311 m. nuvyko į Aleksandriją stiprinti krikščionių dvasios. Persekiojimams nurimus, pasitraukė į Raudonosios jūros pakrantę, į kalno papėdę netoli Akabos įlankos. Jis lankėsi Aleksandrijoje ir vėliau, 350-aisiais metais, atkakliai kviečiant Atanazui Didžiajam (teologas, patriarchas, Bažnyčios mokytojas, šventasis), iškilus arijonizmo grėsmei (srovė, atsiradusi IV a., kurios tikėjimo pagrindas – kun. Arijaus iš Aleksandrijos skelbta Švč. Trejybės koncepcija, kuri neigė Trejybės dogmą ir Kristaus dieviškumą). Šventasis rėmė vyskupo Atanazo pastangas įveikti šią ereziją ir pasmerkė ją. Sakė, kad draugystė ir pokalbiai su eretikais atneša žalą ir pražūtį sielai. Garsaus asketo atvykimas padarė didelę įtaką susirinkusiems, minios žmonių sekiojo jam iš paskos, laukdami stebuklų ir norėdami iš jo pavyzdžio bei žodžių pasisemti paguodos dvasiai. Dar gyvas būdamas šv. Antanas nusipelnė stebuklų dovanos, tačiau visuomet pabrėždavo, kad jie vyksta tik Kristaus galia. Daug žmonių eidavo pas šv. Antaną. Dažnai apie ateinančiuosius Atsiskyrėlis žinodavo iš anksto, prieš daugelį dienų ar mėnesių, žinodavo, ir dėl kokių priežasčių jie ateina. Per jį Viešpats pagydydavo ligonius, išvarydavo demonus. Padėjęs žmonėms skubėdavo į savo grotą. Kartą, pasitarnavęs vienam kariškiui, suskubo išeiti ir, prašomas pasilikti ilgesniam laikui, pasakė: „Kaip žuvys, paliktos ilgiau be vandens, miršta, taip ir vienuoliai, ilgesniam laikui likę jūsų visuomenėje, susilpnėja“. Kariškis, išgirdęs šiuos žodžius, nustebęs pasakė: „Jis tikras Dievo tarnas. Neįmanoma nemokytam žmogui turėti tokią didelę išmintį, jeigu jo nebūtų pamilęs Dievas“.

Antanas mirė eidamas 105-uosius metus. Savo mokiniams jis sakė: „Neleiskite, kad kas nors paimtų mano kūną ir laikytų savo namuose. Todėl ir grįžau į kalnus numirti. Žinote, kad visada smerkiau tokį paprotį ir įtikinėjau atsisakyti jo. Palaidokite mano kūną, paslėpkite po žeme. Įvykdykite šį mano prašymą, kad niekas nežinotų kūno palaidojimo vietos, nes per mirusiųjų prisikėlimą Viešpats suteiks man naują, negendantį, kūną“.

Valdant Rytų Romos imperijos imperatoriui Justinianui Šventojo palaikai buvo surasti ir apie 529 m. perkelti iš dykumos į Aleksandriją, o kai VII a. saracėnai (taip senovės romėnai vadino arabus, beduinus. Viduramžiais šis pavadinimas imtas taikyti visiems musulmonams, ne tik arabams, praktiškai tapo žodžio „musulmonas“ sinonimu) užkariavo Egiptą – į Konstantinopolį. X-XI a. palaikai iš Konstantinopolio buvo perkelti į Prancūziją, į Saint-Antoine-l'Abbay (pranc.), netoli Vjenas, kur ir dabar yra saugomi 114 kg sveriančiame sarkofage. Kita relikvija, kaukolė, nuo 1491 m. yra saugoma Saint-Julien bažnyčioje, Prancūzijoje, netoli Arlis miesto.

Informacijos apie Šventojo gyvenimą šaltiniai yra Bažnyčios istorikų Sokrato Scholastiko iš Konstantinopolio, Sozomeno, Rufino Tiranijaus, Šv. Jeronimo ir kitų autorių darbai, bet svarbiausiu šaltiniu yra laikomas hagiografinis veikalas, parašytas apie 365 m. Atanazo Didžiuojo, Bažnyčios mokytojo. Veikalas yra laikomas asketinio gyvenimo literatūros šedevru. Jonas Auksaburnis (345-407 m.), vienas žymiausių krikščionių pamokslininkų, veikėjų ir rašytojų, Konstantinopolio arkivyskupas, yra pasakęs, kad visi krikščionys turi perskaityti apie Atsiskyrėlio gyvenimą, kad žinotų, koks Dievo žmogus buvo Antanas.

Šventojo Antano gyvenimas plačiai atsispindi menininkų darbuose. Jis garbinamas kaip atsiskyrėlis ir vienuolių Tėvas, kaip stebuklingas gydytojas ir naminių gyvūnų globėjas. Jo populiarumo apogėjus buvo pasiektas viduramžiuose. Apie 1070 m. Antano garbei įsikūrė vienuolių ordinas, kuriuo pagrindinė veikla tapo ligonių priežiūra ir slauga. Vienuoliai buvo pagarsėję patirtimi, gydant ergotizmo (apsinuodijimo skalsėmis) epidemijos aukas. Ikonografiniai Šv. Antano atributai – T formos kryžius, skambaliukai, liūtas, ugnis ir kiaulė. Dažnai šalia Šventojo vaizduojama kiaulė yra jausmingumo ir nepasotinamumo demono simbolis, nurodantis Šventojo pergalę prieš nuodėmę. Iš daugelio bizantinių ir Vakarų Europos atvaizdų, susijusių su asketinėmis dorybėmis, gydomąja galia ir gamta, nuo XV a. dominuoja ypač populiarus Šventojo vaizdavimas – jo gundymas.

Šventojo biografija nesibaigia su jo žemiškos kelionės pabaiga. Jo gyvenimas buvo užkrečiantis. Susipažinimas su šv. Antano gyvenimu buvo vienu iš postūmių, paskatinusių ir Šv. Augustiną priimti krikštą. Kas gali suskaičiuoti visus dvasinius vaisius, kuriuos Šv. Atsiskyrėlio gyvenimas atnešė, neša ir neš daugeliui žmonių?!